Ankstyvą spalio 6d. rytą ID, 7B ir 6B klasių mokiniai su klasės auklėtojomis iškeliavo Klaipėdos link. Gidė Ana važiuojant susipažino su kelione, papasakojo nemažai įdomų faktų. Kuršių Nerija – išskirtinis žmogaus ir gamtos kūrinys , vertingiausia Lietuvos saugoma teritorija, įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Kultūros ir architektūros paveldu garsėjanti vieta pasižymi savita, nuostabiai jaukia ir ramia atmosfera, traukiančia keliautojus iš viso pasaulio. Kuršių nerija – 98 km ilgio ir 0,4–4 km pločio smėlio kopų pusiasalis.
Iš Klaipėdos Naujojoje perkėloje keltu persikėlėme į Smiltynę, kur ir prasidėjo mūsų susipažinimas su pamaryje įsikūrusiomis gražiomis gyvenvietėmis.
Pirma iš jų buvo Juodkrantė. Juodkrantės apylinkėse žmonės gyveno nuo seniausių. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose 1429 m. paminėta vietovė iš pradžių kūrėsi kitoje vietoje, arčiau jūros (2,5 km nuo dabartinės gyvenvietės). Tokį Juodkrantės „judėjimą“ lėmė gamtos jėgos – vėjas pustė smėlį ir formavo kopas, taip versdamas vietinius gyventojus prisitaikyti prie tokių gamtos sąlygų. Pasivaikščiojus po gražią prieplauka pajudėjom link Raganų kalno. Kad niekas nebūtų užburtas, nepasiklystu ir nepasiliktu, gidė visiems išdalino mini racijos su ausinukais. Raganų kalnas – iš tiesų visai ne kalnas, o šimtametėmis pušimis ir krūmynais apaugusi kopa. Pasak legendos, kadaise ant kalno puotas keldavo raganos ir velniai, čia lankydavosi net pati vyriausioji ragana Ragė, todėl ši vieta ir buvo pavadinta Raganų kalnu.
Raganos, velniai ir kiti Nerijos legendų herojai labai pralinksmino besivaikščiojant šio kalno takeliais.
Visiems labai patiko ant kalno sustatytos medinės skulptūros – ant jų galima buvo užsilipti, pasisupti, pažaisti ir nusifotografuoti.
Pakeliui, tik išvažiavę iš Juodkrantės, užsukome į kormoranų stebyklą. Pasimėgavę gražiais gamtos peizažais, vykome prie Kuršių nerijos gamtos stebuklo – Parnidžio kopos.
Į ją vingiuoja pažintinis takas, lipant kurių dėmesį patraukia beveik judanti į vėją palinkusio žmogaus statula, atkuriant žymaus prancūzų filosofo Jeano-Paulio Sartre'o 1965 m. apsilankymo Neringoje sceną.
Kopos viršūnėje pastatytas Saulės laikrodis – kalendorius, kuris čia iškilo 1995 m. pavasarį ir buvo skirtas Nepriklausomybės atgavimui paminėti. 1999 m. uraganas Anatolijus nuniokojo saulės laikrodį, kurį laiką jis stovėjo apleistas ir apgriuvęs. 2011 m. atstatant šį paminklą, buvo sukurtos dar trys skulptūros, simbolizuojančios svarbius gamtos įvykius: žiemos saulėgrįžą, pavasario lygiadienį ir rudens lygiadienį.
Nusileidus nuo Parnidžio kopos, pajudėjom link Nidos. Nida – didžiausia, populiariausia ir seną istoriją turinti Kuršių nerijos gyvenvietė. Kaip ir Juodkrantė, ne visada buvo įsikūrusi toje vietoje, kurioje yra šiandien. Pirmą kartą paminėta dar 1366 m., Nidos gyvenvietė nuo dabartinės vietovės buvo nutolusi net 2 km. Čia pasigrožėjome Kuršių marių pakrante ir prieplauka, jachtų uostu ir išvydome etnografinę žvejo sodybą, pastatyta 1927 m.
Kelionės pabaigoje pasiekėme Naglių gamtinį rezervatą ir išvydome vieną įspūdingiausių Kuršių nerijos vietų – Mirusias kopas.
Jos taip pavadintos todėl, kad kadaise po savimi palaidojo (užpustė smėliu) net keletą gyvenviečių. Naglių kaimo gyventojai nuolat keldavosi iš vienos vietos į kitą, o galiausiai apleido šią vietovę. Išskirtinį rezervato kraštovaizdį galime išvysti tik žingsniuodami Naglių pažintiniu taku (ne taku rezervate vaikščioti draudžiama).
Dėl nelabai palankių oro sąlygų, negalėjom aplankyti visų suplanuotų vietų, tad palikom kitam kartui – grįšim pavasarį.
6B, 7B ir ID klasių auklėtojos Lucija Višnevska, Andželika Makuc ir Mirena Narkun.
